Samuelis Pitcaithly papildė sąrašą studentų iš Naujosios Zelandijos, kurie mokėsi 40 metų gyvuojančiame Popiežiškajame Šventojo Kryžiaus universitete Romoje. Kartu su šiuo klieriku čia jau mokėsi devyni jaunuoliai.
Naujoji Zelandija - šalis, geriausiai žinoma dėl to, kad joje buvo filmuojama knyga, kurią parašė J. R. R. Tolkienas, Žiedų valdovas, ir režisieriaus Peterio Jacksono sukurtą filmą, šalyje, garsėjančioje savo hakaTradicinis apeiginis maorių tautos, šalies čiabuvių, šokis, kurį šiandien labiau nei religingumas garsina Naujosios Zelandijos nacionalinė regbio komanda "All Blacks".
Iš tiesų Naujoji Zelandija yra sekuliarizuota visuomenė: nemaža dalis gyventojų deklaruoja neturintys religinių pažiūrų, o Samuelis yra vienintelis studentas iš savo šalies Popiežiškajame Šventojo Kryžiaus universitete.
Samuelio, gimusio 1995 m. lapkričio 22 d. Christchurch'e, Naujojoje Zelandijoje, ir dabar dvejus metus studijuojančio filosofiją Naujosios Zelandijos universitete, istorija. Popiežiškasis Šventojo Kryžiaus universitetas CARF fondo stipendijos dėka, yra būtent tokia daugelio savo šalies jaunuolių, kurie kartais užaugo toli nuo tikėjimo, istorija, tačiau net ir labiausiai "nutolusiame" gyvenime gali įsižiebti kibirkštis, kuri po truputį virsta ugnimi. Iš tiesų šiandien šis jaunas studentas yra Ispanijos bendruomenei priklausantis seminaristas. Motinos namų ūkio tarnai ir pasakoja savo istoriją, kurią nušvietė pašaukimas tapti kunigu.
"Mano vardas Samuelis Pitcaithly ir aš esu iš Naujosios Zelandijos, šalies Žiedų valdovas. Užaugau katalikiškoje šeimoje, tačiau, kaip ir daugeliui šiuolaikinių jaunuolių, tikėjimas buvo tik dar vienas mano gyvenimo aspektas, neturintis didelės reikšmės. Iš Dievo malonės mūsų parapijoje veikė jaunimo grupė, kurią lankiau daugiausia dėl linksmybių su draugais. Gavome gerus mokymus, radau vertingų bendražygių, kurie man labai padėjo", - pasakoja Samuelis.
Būdamas 17 metų, jaunųjų katalikų vadovų stovykloje Samuelis patyrė labai stiprią patirtį su Dievu. Paskutinį vakarą vyko susitaikinimo liturgija. Jiems buvo duota po rašiklį ir popierių ir paprašyta prieš išpažintį surašyti visas savo nuodėmes.
"Iš pradžių rašiau įprastus dalykus: ginčus, skundus... bet netrukus Viešpats man priminė dalykus, kuriuos buvau pamiršęs, nuslėpęs ar sumenkinęs. Užpildžiau visą popierių ir buvau nustebintas jo kiekio. Kai ėjau išpažinties ir gavau išrišimą, pajutau, kaip nuo mano pečių nukrito didžiulis svoris, ir labai stipriai patyriau Jėzaus meilę. Tikrai supratau, kad Jis mirė už mane. Ir pajutau, kad turiu ką nors padaryti dėl Jo kaip atsaką.
Nuo tada jis pradėjo melstis ir lankytis Mišiose savo iniciatyva. Studijuodamas inžineriją universitete, jis padėjo jaunimo grupei ir toliau ją formavo. Tačiau ta pradinė ugnis ilgainiui užgeso. Paskutiniame kurse jis nusprendė dalyvauti rekolekcijose. Ten, adoruodamas priešais Švenčiausiąjį Sakramentą, jis paklausė Jėzaus, ką turėtų daryti su savo gyvenimu. Kol visi jo draugai ieškojo darbo, Samuelis jautė tuštumą.
"Paprašiau Jėzaus, kad padėtų man susirasti darbą. Tada širdyje pajutau aiškų Jo balsą: "Noriu, kad duotum man dvejus metus". Buvau nustebęs. To nesitikėjau. Bet pajutau tą pačią gilią ramybę, kurią jaučiau prieš daugelį metų. Tame prisipažinime žinojau, kad Jėzus mane veda", - emocingai pasakoja jis.
Draugai jam papasakojo apie NET (Nacionalinės evangelizacijos komandos), misionierių grupė, dirbanti su jaunimu įvairiose šalyse. Samueliui tai atrodė tobula: jis galėjo tarnauti Viešpačiui, dirbti su jaunimu ir pamatyti pasaulį. Jis užsiregistravo ir buvo išsiųstas į parapiją Dubline, Airijoje.
"Ten organizavome jaunimo grupes, katechezes, pasirengimą Sutvirtinimo sakramentui ir bendradarbiavome renginiuose, pvz. Nakties karštinėBažnyčia Dublino centre: Švenčiausiojo Sakramento išstatymas, šlovinimo muzika, žvakės ir savanoriai, kviečiantys praeivius užeiti ir praleisti akimirką su Jėzumi. Daugelis, net ir toli nuo tikėjimo, ten patyrė labai stiprių išgyvenimų", - sako jis.
"Per vieną iš tų naktų Nakties karštinėPamačiau jauną kunigą sutana, žongliruojantį ugnimi, apsuptą linksmų jaunuolių. Tai buvo Motinos namų tarnai. Mane sužavėjo jų džiaugsmas, jaunatviškumas, aistra tikėjimui". Jis susipažino su jais ir įsimylėjo jų tris misijas:
Tos nakties pabaigoje jis pasakė savo bendražygiui: "Jei Dievas mane pašauks į kunigystę, tai bus su jais".
Tais pačiais metais jis kartu su jais išvyko į piligriminę kelionę į Ispaniją. Būdama Motinos namų koplyčioje ji jautėsi esanti namuose. Po metų, 2020-aisiais, įstojo į bendruomenę.
"Šiandien, žvelgdamas atgal, aiškiai matau, kaip Dievas mane vedė žingsnis po žingsnio. Šiandien ką tik baigiau pirmuosius kunigystės studijų metus Popiežiškajame Šventojo Kryžiaus universitete. Tai palaiminimas, kad galiu formuotis Bažnyčios širdyje, apsuptas klierikų ir dėstytojų iš viso pasaulio, kurie visi siekia šventumo", - pasakoja jis.
Samuelis norėtų padėkoti CARF fondo geradariams už maldas ir paramą: "Esu labai dėkingas už viską, ką darote, kad ši mano ir daugelio kitų klierikų bei kunigų visame pasaulyje kelionė būtų įmanoma. Labai saugau jus savo maldose ir, jei Dievas duos, vieną dieną galėsiu aukoti šventąsias Mišias už jus ir jūsų intencijomis. Tegul Dievas ir Švenčiausioji Motina jus gausiai laimina".
