Svetainė Fatimos Dievo Motina yra vienas iš žinomiausių ir labiausiai garbinamų Marijos šūksnių Katalikų Bažnyčioje. Jo istorija prasidėjo mažame Portugalijos kaimelyje ir paplito visame pasaulyje kaip vilties, atsivertimo ir taikos žinia. Šis marijinis pamaldumas palietė milijonų tikinčiųjų širdis, kurie jame įžvelgia Marijos motiniškos meilės žmonijai apraišką ir neatidėliotiną kvietimą atsiversti.
Viskas prasidėjo 1917 m. Cova da Iria kaime, netoli Fatimos miesto, centrinėje Portugalijoje. Tais metais trys jauni piemenys - dešimtmetė Lusija dos Santos ir jos pusbroliai Pranciškus bei Jacinta Marto, atitinkamai 9 ir 7 metų amžiaus - tvirtino, kad per vieną iš savo piemenų kelionių pamatė "už saulę šviesesnę moterį". Šis regėjimas įvyko gegužės 13 d. ir buvo pirmasis iš šešių apsireiškimų, kurie kartojosi kiekvieno mėnesio 13 d. iki tų pačių metų spalio mėn.
Vaikai Fatimos Dievo Motiną apibūdino kaip moterį, apsirengusią baltai, su rožinis rankose ir švelnumo bei ramybės kupinu veidu. Nepaisant pradinio skepticizmo, pasklidus gandams, į apsireiškimo vietą ėmė plūsti minios žmonių. Paskutinį apsireiškimą, įvykusį 1917 m. spalio 13 d., lydėjo tai, kas tapo žinoma kaip "saulės stebuklas", kurį matė dešimtys tūkstančių žmonių, tikinčiųjų ir netikinčiųjų. Daugelis liudininkų pasakojo matę, kaip saulė "šoko", sukosi aplink save ir skleidė nepaprastas spalvas, o paskui, regis, nukrito ant žemės ir vėl grįžo į savo vietą danguje.
Fatimos Dievo Motina ne tik nepaprastai pasirodė trims vaikams, bet ir pranešė labai konkrečią žinią. Jos apsireiškimas įvyko itin neramiomis istorinėmis aplinkybėmis: Europoje vyko Pirmasis pasaulinis karas, o Rusijoje brendo komunistinė revoliucija. Šiame kontekste Marija atnešė žodžius, kurie, nors ir būdami giliai dvasiniai, turėjo konkrečią reikšmę žmonių istorijai ir gyvenimui.
Fatimos Dievo Motina apsireiškimuose daugiausia kalbėjo apie tris pagrindines temas: širdies atsivertimą, atgailą už nuodėmes ir maldą, ypač šventąjį rožinį, kaip priemonę taikai pasiekti.
Vienas iš labiausiai žinomų ir labiausiai diskutuojamų Fatimos Dievo Motinos apsireiškimų aspektų yra vadinamosios "trys paslaptys". Tai apreiškimai, kuriuos Dievo Motina patikėjo mažiesiems piemenėliams ir kurie galiausiai bus atskleisti, kiekvienas savo laiku.
Liepos 13 d. apsireiškimo metu vaikai gavo sukrečiančią pragaro viziją. Liucija jį apibūdino kaip didžiulę ugnies jūrą, kurioje gyvena kenčiančios sielos, lydimos siaubingų demonų. Ši vizija buvo duota ne tam, kad skleistų baimę, bet tam, kad parodytų nuodėmės sunkumą ir neatidėliotiną maldos bei atgailos poreikį sieloms išgelbėti.
Tame pačiame apsireiškime Mergelė Marija pranašavo būsimą pasaulinį karą (jei pasaulis neatsivers) ir kalbėjo apie būtinybę pašvęsti Rusiją Jos Nekaltajai Širdžiai. Ji sakė, kad jei tai bus padaryta, Rusija atsivers ir įsiviešpataus taika; priešingu atveju ji paskleis savo klaidas visame pasaulyje. Daugelis šią žinią suprato kaip tiesioginę aliuziją į ateistinį komunizmą, kuris išplis po Rusijos revoliucijos.
Trečioji paslaptis daugelį metų buvo laikoma paslaptyje ir Vatikanas ją viešai atskleidė tik 2000 m. Joje buvo simbolinė vizija, kurioje "baltai apsirengęs vyskupas" vaikščiojo tarp griuvėsių ir kankinių kūnų, o galiausiai buvo nušautas. Šis vaizdinys buvo interpretuojamas kaip Bažnyčios XX a. patirtų persekiojimų vaizdinys, ypač siejamas su pasikėsinimu į šventąjį Joną Paulių II 1981 m. gegužės 13 d., pirmojo apsireiškimo metinių dieną.
Vienas iš labiausiai pasikartojančių Dievo Motinos Fatimoje skelbtų žinių elementų buvo šventojo rožinio malda. Marija primygtinai reikalavo kasdien melstis rožinį, kad pasaulyje įsivyrautų taika ir baigtųsi karas. Šis primygtinis reikalavimas pabrėžia, kokią svarbą Bažnyčia teikia šiai maldai kaip galingam dvasiniam ginklui.
Jis taip pat prašė aukoti aukas už nusidėjėlių atsivertimą ir gyventi atgailos gyvenimą. Tai nebūtinai reiškia dideles kančias, bet kasdienį sunkumų išgyvenimą meilės ir savęs dovanojimo dvasia.
Fatimos žinia neapsiriboja tik asmenine trijų piemenėlių patirtimi, bet turi pranašišką ir bažnytinį matmenį. Popiežius Benediktas XVI2010 m. lankydamasis Fatimoje, jis sakė, kad "kas mano, jog pranašiška Fatimos misija baigėsi, tas būtų apgautas". Fatimos Dievo Motina ir šiandien meta iššūkį pasauliui, kviesdama mus keisti gyvenimą, kad širdis būtų nuolankesnė, maldingesnė ir atviresnė Dievui.
Be to, pamaldumą Fatimos Dievo Motinai ypač puoselėjo XX ir XXI a. popiežiai. Šventasis Jonas Paulius II, kuris savo išsigelbėjimą nuo 1981 m. gegužės 13 d. užpuolimo aiškino Fatimos Dievo Motinos globa, aplankė Fatimos Dievo Motinos šventovė keletą kartų ir pašventė pasaulį Nekaltajai Marijos Širdžiai. Benediktas XVI ir popiežius Pranciškus taip pat parodė gilų atsidavimą šiam pamaldumui.
Praėjus daugiau nei šimtmečiui po apsireiškimų, Fatimos žinia tebėra labai aktuali ir šiandien. Smurto, materializmo ir reliatyvizmo paženklintame pasaulyje Dievo Motina ir toliau prašo tų pačių dalykų: maldos, atsivertimo ir atgailos. Fatimos žinia yra ne pasmerkimo, bet vilties žinia: vilties, kad su Dievo pagalba ir Marijos užtarimu galima perkeisti žmogaus širdį, pakeisti istoriją ir gėrį nugalėti prieš blogį.
"Galiausiai mano Nekaltoji Širdis triumfuos", - pažadėjo Fatimos Dievo Motina. Ši frazė skamba kaip tikinčiųjų kelrodė šviesa pasaulio tamsybėse. Pasitikėti ja - tai su viltimi žengti Dievo karalystės link.
